pirmadienis, gruodžio 08, 2014

Kuo gyvena humanitarai next door

Sugalvojau kartais skelbti įdomesnių tarp/transdisciplininių "humanitarinių" studijų Vakaruose trendų apžvalgėles. Bet iš mandagumo iš pradžių dirstelėjau, kuo gyvena humanitarai next door. Čia pirmas įspūdis:



ketvirtadienis, gruodžio 04, 2014

Idealas ir realybė

Vienas dešiniųjų pažiūrų ambasadorius per radiją dalijasi mintimis apie pagrindines Amerikos ir "visų Vakarų" vertybes. "Svarbiausia — žmogaus orumas." Galvoju, koks gebėjimas svarbiausias konservatoriui? Jam nereikia mokėti paneigti, kad realybė ar konkretūs incidentai prieštarauja jo idealams (pvz., idealui "Amerikoje svarbiausia žmogaus orumas"). Jam užtenka žinoti, kad svarbiausia — idealas, o realybė visai nesvarbi. Viskas niekai, kai yra idealas. Arba, kaip pasakė vienas neonaciukas, "jei myli tėvynę, visada turi atsakymą". (Šia prasme Putinas yra konservatorių idealas.) 
Dar galvoju, tas ambasadorius yra tipiškas dabartinės politinės klasės atstovas, nes jam "Vakarai" yra ne idealas, įkvepiantis kovai už progresą, o "realybė": jis pasakytų, kad čia vos ne "pareigybinis" reikalavimas — tikėti, kad Vakarai jau ir _yra_ tokie, kokie siekia būti formuluodami savo principus ir idealus.

ketvirtadienis, liepos 03, 2014

Darbo partijos klestėjimo planas

Švietimo ir mokslo ministerijos tinklavietėje parašyta, kad ministras mėgsta medžioti. Bet ir ne medžiotojai pavers Lietuvą klestinčia šalimi. Daug daug perspektyvesnės yra tokios specialybės kaip komunikacija, tautinių ir religinių konfliktų sprendimas, vertimas ir net kosmoso turizmas.

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-kaip-humanitarai-trukdo-klesteti-gamybininkams.d?id=65101019#ixzz36OwBydkT

pirmadienis, kovo 31, 2014

Atsakymas į pilietės D. Grybauskaitės prašymą

[Šis tekstas parašytas "Delfi", bet redakcija nusprendė jo nepublikuoti]


Respublikos Prezidentė ir pilietė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime kreipėsi į „visus žiniasklaidos savininkus ir vadovus, į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką asmeniškai“ su prašymu: „padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę, būkite atsvara priešiškų jėgų dezinformacijai ir propagandai“.

 

Stengdamiesi reaguoti į šalies vadovės imperatyvą visi sukasi kas kaip gali. Pavyzdžiui, Indrė Makaraitytė pasikvietė į studiją Naglį Šuliją, kad šis pakalbėtų apie Vladimiro Putino astrologinę tapatybę, nes, žurnalistės žodžiais, „įtampos daug, o aiškumo mažai“. Antipropagandinis įnirtis jau pastebimas ir kitose sferose: štai Stanislovas Buškevičius nesigėdydamas demonstruoja savo kompetenciją kino meno srityje. Inteligentai dūsauja dėl „šėtoniškos ironijos“: „autoritariniai valdovai skelbia tuos pačius principus, kaip demokratiniai“ (Arūnas Sverdiolas).  

 

Vis dėlto, norint deramai atsakyti į Prezidentės prašymą, pirmiausia reikia jį išnagrinėti, įdėmiai kaip Konstitucinis Teismas, ir suprasti.

 

Šalies vadovė kreipiasi „asmeniškai“ į kiekvieną šalies žurnalistą ir apžvalgininką, tačiau, aišku, tai tik retorinė priemonė kreiptis į visus bendrai ir neasmeniškai. Kaip tuomet atskirti, kam konkrečiai šis prašymas adresuotas? Vargu ar jis gali būti adresuotas tiems, kurie tarnauja priešiškoms jėgoms ir sąmoningai skleidžia dezinformaciją bei varo propagandą. Jų prašyk neprašęs, ar ne? Taigi greičiausiai prašymas adresuotas tiems, kurie gali ir nori padėti „mūsų žmonėms“, bet visų pirma patys gali „atskirti melą nuo tiesos“.

 

Kyla klausimas: jeigu jie gali ir nori atskirti melą nuo tiesos, kodėl jų dar reikia prašyti? Juk tai reiškia, kad jie to nedaro – antraip jų nereikėtų prašyti, ar ne?

 

Įsivaizduokime, kad ne Prezidentė prašo žurnalistų atskirti tiesą nuo melo, o koks nors žurnalistas kreipiasi į Prezidentę su tokiu prašymu: „Jūsų Ekscelencija, padėkite mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuokite visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę“ ir t.t. ir pan. Tuoj kiltų šurmulys, nes visiems būtų akivaizdu, kad tokiu prašymu iš esmės priekaištaujama šalies vadovei, ji netgi kaltinama tuo, kad nedaro to, ką turėtų daryti.

 

Taigi ir Prezidentė savo prašymu leidžia suprasti, kad žurnalistai – aišku, tik tie, į kuriuos ji kreipiasi, o ne kiti (beviltiški) – galėtų padėti žmonėms atskirti tiesą nuo melo, bet iki šiol – iki Prezidentės kreipimosi – to nepadarė. Čia sunku išvengti klausimo, kodėl, galėdami tai padaryti, jie to nepadarė ir privertė Prezidentę nusižeminti prieš juos ir to prašyti. Gal jie gali, bet nenori? Arba atvirkščiai: negali, nors ir nori? O gal ir gali, ir nori, bet kažkodėl to nedaro?

 

Pažymėtina, kad Prezidentė priekaištauja žurnalistams ne vien dėl to, kad jie neskiria tiesos nuo melo, bet ir dėl to, kad jie nepadeda to padaryti žmonėms. Kodėl jie to nedaro? Gali būti, kad jie tai daro, bet ne taip, kad padėtų žmonėms. Jie nepadeda žmonėms. Jie nepadeda žmonėms atskirti melo nuo tiesos, neinformuoja aiškiai ir suprantamai apie priešiškų jėgų kėslus.

 

Ar Prezidentės paraginti, jie nuo šiol sėkmingai darys tai, ką jau seniai turėjo daryti – padėti žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuoti apie priešiškų jėgų kėslus? Kodėl? Kodėl Prezidentės paprašyti jie nuo šiol visa tai sėkmingai darys, nors iki šiol to nepadarė? Gal jie susigės arba susivoks, nubus sąžinė? Akivaizdu, kad čia esama mįslės, paslapties, intrigos.

 

Kodėl jie nenori padėti žmonėms, jei gali? Kadangi nekalbame apie tuos, kurie nenori padėti žmonėms dėl to, kad tarnauja priešiškoms jėgoms, tenka daryti išvadą, kad tie, kurie netarnauja priešiškoms jėgoms, bet nepadeda žmonėms, to nenori daryti dėl kitų priežasčių nei priešai. Pavyzdžiui, dėl priežasčių, susijusių su komercija, pelnodara, apskritai kapitalizmu.

 

Bet esama ir kitos – baisesnės – galimybės: gali būti, kad tie, kurie netarnauja priešiškoms jėgoms, daro, ką gali, kad padėtų žmonėms, bet tai nepadeda. Jie tiesia pagalbos ranką žmonėms, bet žmonės vis tiek neskiria tiesos nuo melo, nemato priešiškų jėgų kėslų.

 

Negana to, neatmestina ir kraupi galimybė, kad patiems žurnalistams reikia tokios pagalbos, nes jie – tokie pat „mūsų žmonės“ kaip ir tie, kuriems reikia skubios pagalbos atskiriant tiesą nuo melo. Kartu aišku, kad ir pačios Prezidentės prašymas yra savotiškas pagalbos šauksmas, nors viskas pateikiama taip, tarsi Prezidentė padeda žurnalistams susivokti. Kaip sakoma, Prezidentė irgi žmogus, ką ji darytų be žurnalistų pagalbos?  

 

Ar lengva padaryti tai, ko prašo Prezidentė? Sprendžiant iš to, ką sako šalies vadovė, tai padaryti ir lengva, ir sunku: (kai kuriems) žurnalistams lengva, o „mūsų žmonėms“ – sunku. Todėl žurnalistai turi „padėti“ žmonėms. (Tarp žurnalistų, kaip minėta, gali pasitaikyti ir tokių, kuriems irgi sunku, tuomet juos tenka kategorizuoti kaip „žmones“ – kas turėtų ištiesti pagalbos ranką jiems?). Anksčiau ar vėliau teks iškelti klausimą: apie kokią pagalbą čia kalbama?

 

Kreipimusi Prezidentė tikriausiai siekia informuoti žurnalistus, kad priešiškos jėgos, skleisdamos dezinformaciją ir varydamos propagandą, siekia nuslėpti savo užmačias ir klasta įgyvendinti savo kėslus padarydamos taip, kad „mūsų žmonėms“ būtų neaišku ir nesuprantama, kur tiesa, o kur melas. Žurnalistų uždavinys tuomet yra informuoti žmones apie tuos kėslus ir padėti atskirti melą nuo tiesos, nes žmonės patys, be pagalbos, to negali padaryti. Nurodomos dvi priežastys, dėl kurių žmonės negali atskirti melo nuo tiesos ir suprasti priešiškų kėslų: 1) dezinformacija ir propaganda (žmonės neteisingai informuojami, juos veikia propaganda) ir 2) neaiškumas bei nesuprantamumas: žmonėms neaiškūs priešiškų jėgų kėslai, jie juos neteisingai supranta, nes priešiškos jėgos klaidina žmones neteisinga informacija ir veikia jų supratimą propagandos priemonėmis taip, kad žmonės nematytų priešiškų užmačių.

 

Kitaip tariant, priešiškos jėgos moka taip paveikti „mūsų žmonių“ gebėjimą atskirti melą nuo tiesos, kad šie žmonės (t.y. „mūsų žmonės“, o ne priešiškų jėgų agentai, kad ir kaip kartais nelengva juos atskirti) nebepajėgia atskirti melo nuo tiesos, t.y. nebegali (ir nebenori!) atskirti mūsų žurnalistų skelbiamos tiesos nuo priešiškų jėgų propagandistų skleidžiamo melo.

 

Kitaip tariant, veikiami priešų propagandos, „mūsų žmonės“ ne tik nebegali atskirti tiesos nuo melo, bet ir negali priimti mūsų žurnalistų pagalbos atskiriant tiesą nuo melo, nes jie – mūsų žmonės, tarp kurių nemažai žurnalistų – neskiria pagalbos nuo klastos! Ką daryti?

 

Jeigu „mūsų žmonėms“ reikia mūsų pagalbos dėl to, kad jie patys negali atskirti mūsų tiesos nuo priešų melo, kaip mes galime jiems padėti, jeigu mūsų tiesiama pagalbos ranka niekuo nesiskiria nuo priešo letenos? Čia neišvengiamai kyla klausimas, ką reiškia „padėti atskirti melą nuo tiesos“?

 

Ar gali būti, kad „mūsų žmonėms“ ir priešo melas, ir mūsų tiesa atrodo kaip tiesa? Na, gal tokių žmonių yra, kognityvinio disonanso atvejų būna visokių. Tačiau šis apibūdinimas geriau tinka žiniasklaidai, kuriai tinka viskas, kas didina žiūrimumą ir skaitomumą.Prezidentė ir žurnalistai galėtų pasiguosti nebent tuo, kad tokie žmonės, kuriems viskas „vienodai rodo“, ne tik priešų vado, bet ir mūsų Prezidentės tiesą laiko tiesa. Daug sunkesnis atvejis yra tie „mūsų žmonės“, kurie ir mūsų tiesą, ir priešo melą laiko melu. Ką daryti su tokiais? Jie niekuo netiki!

 

Sunku patikėti, kad „mūsų žmones“, kurie niekuo netiki, kuriems viskas – melas, suformavo priešiška propaganda. Dar sunkiau patikėti, kad žmonių „atvirumą tiesai, kai ir draugų, ir priešų žurnalistika atrodo vienodai teisinga, išugdė priešiška dezinformacija.

 

Išvados

 

Mūsų išnagrinėta Prezidentės metinio pranešimo pastraipa yra chrestomatinis atvejis, kai kalbėdama apie realias išorės grėsmes kalbėtoja tarp eilučių pasako tai, ko negali atvirai pasakyti apie grėsmingas vidaus politikos realijas.

 

Ši pastraipa – tai savotiška kripta, kurioje šalies vadovė paslepia (palaidoja) nerimą, baimes ir nepasitenkinimą, susijusį su daugeliu dabartinės Lietuvos visuomenės gyvenimo aspektų, tokių kaip skeptiškas ar ciniškas žmonių požiūris į valdžią, socialinė atskirtis, susvetimėjimas, nelygybė ir skurdas, komercinių principų valdoma žiniasklaida, menka vietinio elito įtaka.

 

Viena iš palaidotų fantazijų yra, be abejo, autoritarinė viešosios erdvės ir žiniasklaidos kontrolės fantazija. Prezidentei taip pat nesvetimas karikatūriškas „paprastų“ beglobių žmonių, kuriems reikia motiniškos priežiūros, vaizdinys.

penktadienis, vasario 14, 2014

Abortų draudimas ir euro įvedimas

Inteligentai ir Sąjūdžio kūrėjai paskelbė reikalavimą iš valdžios pašalinti lenkų frakciją, tačiau daugelis šį reikalavimą pasirašiusių inteligentų remia Tėvynės Sąjungos – konservatorių, tarp jų – ir Sąjūdžio kūrėjų, vaisingą bendradarbiavimą su lenkais abortų draudimo srityje. Kokia šio bendradarbiavimo sėkmės paslaptis?

 

Nepaisant skirtumų, konservatorių ir lenkų platformos panašios. Pasigilinus į šiuos panašumus, tampa akivaizdu ir tai, kad esama esminio ryšio tarp atkaklių mėginimų uždrausti abortus ir nesėkmingų mėginimų įsivesti eurą.


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/k-klimka-abortu-draudimas-ir-euro-ivedimas.d?id=63944968