Visuomenės nuotaikų stebėsena

DELFI komentuotojai apie "Šokdaktarių sugrįžimą" 

šoko terapeutas, 2009 01 29 10:03

Dabar eilinį kartą visiems padarys šoką (liaudiškai sakant įstatys klizmą), o apie terapiją kaip visada pamirš.

Vištvanaganas, 2009 01 28 12:46 Šoko terapija yra zajebys, gatvėse atsiranda daugiau marozų.

jj, 2009 01 28 14:44 liudniausia tai, kad visuomene pastebimai ima nekesti kapitalizmo.

JONASK, 2009 01 28 12:24

Kai aną dieną išgirdau Šemetos žodžius, kad skolinantis iš pileičių būs pažeisti bankų interesai,negalėjau susilaikyti nepasakęs padorių ž0odžių jo adresu. 

Indra, 2009 01 29 08:44 Užkniso agitpropas, užraugtas ant perversinių emocijų ir mass-fobijų... Kodėl niekas nesurenka faktų : kas kurpė tą garsųjį antikrizinį planą - pavardės, jų bio, jų ek. interesų sąsajos su valdančiąją koalicija? Kokio dydžio Lietuvos tarpt. įsiskolinimai ir fin, įsipareigojimai? Kas atstovauja mūssyse Sorosą? Kodėl tenka rankiotis info iš komentarų, o ne iš straipsnių - anie labiau primena padriką biblitekos katalogą, nei atsakingą visuomenės informavimą.

geralt, 2009 01 28 20:54 Prieš rašant derėtų ne tik Naomi Klein paskaitinėti, bet ir pasidomėti to paties J.Sachso iniciatyvomis, susijusiomis su neturtingiausių pasaulio šalių ekonomikų gaivinimu. Gerbiu atvirą mąstymą ir kritiškumą, bet šitos kompanijos (turiu galvoje N.Vasiliauskaitę ir dar kelis)pomėgis klijuoti etiketes ir "gryninti" spalvas iki juodos ir baltos jau darosi šleikštus.

jetau, 2009 01 28 19:03 jetau, jetau..Nobelis Stiglizas pasake, Nobelis Krugmanas pridure...lygtais tarp soko terapistu antra tiek ir daugiau nobeliu nebutu. Kvailas tas Klimka, jei galvoja, kad situo straipsneliu paaiskino soko ekonomikos teorijos esme...

suprantama, 2009 01 28 17:09 Smegenu suminkstejimas pas mus paprastai pasireiskia pagrindiniu simptomu: visur ieskoma komunistu... Pas mane po lova slepiasi 2 Turbut darys Lietuvos socialistine revoliucija :)))

va va, 2009 01 28 16:42 Susitinka Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos premjerai. Vokietijos sako : - Pas mus žmonės gauna algos 2000 eurų, 200 sumoka mokesčiams. Kaip jie su 1800 pragyvena nelabai suprantu. Lenkijos stebisi: - Pas mus žmonės gauna algos 500 eurų, 200 sumoka mokesčiams. Kaip jie su 300 pragyvena nelabai suprantu. Lietuvos garsiai masto: - Pas mus riaušinink.., atsiprašau - žmonės, algos gauna 400 eurų, 450 sumoka mokesčiams, iš kur jie gauna tą papildomą 50, niekaip neįsivaizduoju, bet kai sužinosiu, tuos pasiskolintus būtinai apmokestinsim.

Mama, 2009 01 28 15:49 Linkiu tau pagyventi Tarybų Lietuvoj.

Skeleton, 2009 01 28 15:47 Beje atkreipkite dėmesį: Kai tik Kubilius realiai įvedė kairuolių (įskaitant tą patį autorių Klimką) prastūminėtus progresinius mokesčius ir mokesčių padidinimą, tie mokesčiai staiga tapo "reto brutalumo permainomis" :))

paprasta gyventoja, 2009 01 28 15:35 Gerbiamasis autoriau, ne tai auditorijai kalbate. Gi matote, kad čia materijos suminkštėjimas jau 98%

ogi, 2009 01 28 12:37

Delfi yra Naujos kairės ruporas. tad visi čia nenusiprausę, nenusiskutę, veidrodžio nematę ir reiškiasi. Digrytė gi yra jų globėja.

Sadistų koalicija

Šokdaktarių sugrįžimas – I

[280 šio rašinio komentarų "Delfyje" - jei nebijai, liesk čia]

Pristatydama A.Kubiliaus kandidatūrą į premjero postą, konservatorių veteranė I.Degutienė pasitelkė klišę: Andrius tik iš pažiūros atšiaurus vyriškis – viduje jis šiltas, mielas žmogus.

Tai primena ne tik anekdotus apie Leniną („o akys tokios geros“), bet ir vieną vadybos srityje žinomą fenomeną: kai vadovas, šiaip mielas žmogus, geras žmonos vyras ir vaikų tėvas, tarnyboje virsta mažuoju fiureriu, terorizuojančiu ir „žudančiu“ pavaldinius.

Kubiliaus atveju galima kalbėti apie kitokį susidvejinimą: tai paprastas, geras dėdė, miela veido išraiška skelbiantis reto brutalumo ekonomines ir socialines „permainas“, apibūdinamas tokiomis sadomazochistinėmis metaforomis kaip diržų (kilpos) užveržimas, aukojimas, išmėginimas ir užšaldymas.

Šiandien verta prisiminti konservatorių kaip politinių aktorių formavimosi, brendimo ir grūdinimosi laikus („kai grūdinosi plienas“), kad galėtume įvertinti, ar jie liko ištikimi sau, o gal jau ir pranoko patys save. Be jokios abejonės, šiandien, rūsčiomis priešų apgulties sąlygomis, įkvėpimo jie semiasi iš anų herojiškų dienų.

Neseniai pirmoji LR premjerė Prunskienė prisiminė, kad naujojo JAV prezidento Baracko Obamos patarėjas bei būsimasis Nacionalinės ekonomikos tarybos direktorius Lawrence’as Summersas yra palikęs pėdsaką ir Lietuvoje. Jis buvo pirmosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės konsultantas, išrašęs naujagimei respublikai šoko terapijos receptą.

Šis Čikagos ekonominės mokyklos adeptas, Miltono Friedmano evangelistas ir rinkos fundamentalistas pirmąją Lietuvos Vyriausybę konsultavo keletą savaičių 1990 m. pabaigoje.

Keletas savaičių – reikia pripažinti, tai labai daug, palyginti su jo kolegų misionierių žygiais kaimyninėse šalyse. Šoko terapijos scenarijų Lenkijai rašęs Čikagos stiliaus šokdaktaris Jeffrey’is Sachsas tam skyrė keletą dienų, o receptas Rusijai buvo surašytas pernakt. (Jelcinui paskui užteko sušaudyti Parlamentą [šokdaktarių sufleruotas „Pinocheto scenarijus“] – ir kliūčių šoko terapijos kelyje neliko.)

Naomi Klein mini L.Summersą kaip šokdaktarį, besispecializavusį Rusijos aferose, šalia Sachso ir kitų. Visose trijose išsekusiose šalyse – Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje – šokdaktarių misiją tuomet finansavo George’o Soroso fondas (ta prasme, pats Sorosas). Pasak DELFI, anot buvusių LR ministrų kabineto narių, L.Summersą su svita Lietuvoje lydėjo Juozas Kazickas.

K. Prunskienės liudijimu, L.Summersas „mums siūlė šoko terapiją, bet vėliau paaiškėjo, kad šokas įvyko be terapijos, ... turint mintyje 1991–1992 m. situaciją, kai buvo drastiškai kai kurios struktūros likviduojamos vietoj transformavimo ... jis pernelyg akcentavo šoko terapiją“.

Visiškai analogiškai to meto situaciją yra apibūdinę daugelis lenkų visuomenės veikėjų, tarp jų ir kai kurie buvę „Solidarumo“ lyderiai. O štai kaip tuos kaubojiškus laikus Lenkijoje mena vienas aukštas JAV finansų sektoriaus pareigūnas: „kai grąža dešimt kartų viršija investiciją, tavo pilve išsiskiria tam tikra cheminė medžiaga – ir tampi nuo jos priklausomas”.

Adamas Michnikas apibendrino: „blogiausia komunizme yra tai, kas ateina po jo”.

Kaip pasikeitė laikai, galime įvertinti prisiminę, kad 1989 m. nuo šoko terapijos planų kai kam darėsi bloga: pristatydamas Sachso šoko terapijos planą parlamentui tuometis lenkų premjeras Tadeuszas Mazowieckis „pasijuto blogai”. Pristatymą teko atidėti.

Šiandien sadistinės reformos – beveik rutina. Nuo jų jau niekam nesidaro bloga. Priešingai: kaip neseniai ištarė kai kurie Seimo nariai, oponavę siūlymui susimažinti atlyginimą: „Tegu mums dar primoka už tą kaifą, kad mes čia sėdime”.

Ekonominė ir politinė šoko terapija praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje buvo didesnio Šoko doktrinos paketo dalis, JAV neokonservatorių dovana „pereinamosios būklės“ šalims, tarp jų – Rytų ir Vidurio Europai. Išmėginta Pietų Amerikoje, Šoko doktrina, anot taiklaus N.Klein apibūdinimo, buvo skirta globaliu mastu ir masiniu būdu įgyvendinti tai, ką tardymo izoliatoriuje atlieka kankintojas akis į akį su kaliniu.

Tai metodų sistema, skirta sukelti kaliniams gilų sutrikimą, šoką, sukrečiantį subjektą iš pagrindų – siekiant priversti kankinamąjį išsižadėti savo principų, pripažinti savo pralaimėjimą ir išduoti kameros draugus.

Tokio efektyvaus apdorojimo, t.y. kankinimų, standartiniai scenarijai yra detaliai aprašyti daugelio specialiųjų tarnybų vidaus instrukcijose: iš pradžių juslės (kūnas) priverčiamos kęsti badą, t.y. visiškai izoliuojamos nuo išorinių impulsų. Paskui kūnas „bombarduojamas“ intensyvia stimuliacija, pavyzdžiui, elektrošoku.

Tokiu būdu užtikrinamas apdorojamųjų proto suminkštėjimas. Kankinamojo galvoje įvyksta tarsi uraganas, ir subjektas tampa nebepajėgus mąstyti ir ginti savo interesus.

Prityrę kankintojai akimirksniu atpažįsta šį giliausio šoko momentą: suminkštėjęs apdorojamasis yra paruoštas išsižadėti savęs ir visko. Be to, tokioje suminkštėjusioje materijoje galima įrašyti visiškai naują programą. N.Klein žodžiais, „šoko doktrina veikia taip: pradinė katastrofa – … rinkos krizė, … uraganas – visuomenę įvaro į kolektyvinio šoko būseną, … kaip smūgiai tardymo izoliatoriuje“. Kaip terorizuojami kaliniai, kurie išduoda draugus ir išsižada to, kas jiems brangiausia, šokiruotos visuomenės atsisako to, ką šiaip įnirtingai gintų.

Kaip neseniai pažymėjo Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas, vienu iš pagrindinių Čikagos stiliaus nereguliuojamo kapitalizmo modelio eksporto kanalų visuomet buvo Tarptautinis valiutos fondas. Jo atstovų šešėliai jau kuris laikas šmėžuoja ir LR valdžios koridoriuose.

Kaimynė Latvija jau džiaugiasi užsitikrinusi TVF paskolą, tarpininkaujant broliams švedams. Štai kaip švedų misiją Baltijos respublikose neseniai apibūdino vienas švedų verslo portalas: „Baltijos šalių ekonomikas šiandien galima vadinti visiška nesėkme. Tai, ką daro SEB ir „Swedbank“, … destabilizavo Baltijos valstybes ekonomiškai ir galbūt netgi politiškai”. Nežabotas bankų skolinimas „nekūrė konkurencingo verslo, o tik skatino tuščią išlaidavimą. Beatodairiškai skolindami Švedijos bankai prisidėjo prie to, kad Ryga [ir Vilnius] vieno kvadratinio metro būsto kaina ir vienam žmogui tenkančių visureigių skaičiumi pralenkė Stokholmą“.

Kadangi skandinaviški bankai, kaip žinote, vienvaldiškai viešpatauja Baltijos šalių rinkose, jie laikytini tikraisiais regiono centriniais bankais. Todėl nenuostabu, kad šių bankų vadovai, „kaip ir daugelis kitų klydusių centrinių bankų vadovų”, ištikus krizei ėmė šauktis tarptautinio valiutos fondo pagalbos. TVF noriai atsiliepė į pagalbos šauksmą: Latvijai pažadėtas 7,5 mlrd. EUR vertės pavadėlis.

Komentuodamas Latvijos (o gal ir visų Baltijos respublikų) padėtį, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas ištarė: „Latvija bus kita Argentina”, turėdamas galvoje pastarąją katastrofišką Argentinos ekonominę griūtį.

Tarptautinis valiutos fondas buvo sukurtas siekiant užkirsti kelią dramatiškoms socialinėms ir ekonominėms katastrofoms. Bet tikriausiai dėl prasto horoskopo ilgainiui ši įstaiga virto Šoko doktrinos eksporto mašina.

Vieno iš šios doktrinos guru, vadinamojo Vašingtono konsensuso krikštatėvio Johno Williamsono žodžiais, verta pagalvoti „apie galimybę aktyviai sukelti krizę, kad būtų galima pašalinti kliūtis reformoms. ... Pavyzdžiui, ... sukurstyti hiperinfliaciją, idant visi išsigąstų ir sutiktų su permainomis.”

TVF daktarams vėl pradėjus šmėžuoti LR valdžios koridoriuose, nepriklausomos Lietuvos politikos veteranas, ūkio žinovas K. Glaveckas apibūdino Tarptautinį valiutos fondą kaip „solidžiausią pasaulio finansinę organizaciją“. (Šiaip Kęstutis idealiai atitinka anekdotinį ekonomisto apibrėžimą: „tas, kuris rytoj galės paaiškinti, kodėl šiandien neišsipildė tai, ką jis prognozavo vakar“.)

Po riaušių Vilniuje: realisto akimis

Dabar galima lažintis, ar bus daugiau riaušių.

Kaip prognozavome riaušių išvakarėse (žr. ankstesnį pranešimą), dešinieji užsispyrę laikosi policinės, o ne politinės taktikos socialinėms įtampoms spręsti. Iš Kubiliaus burnos liejosi tokie epitetai kaip "turgininkai"; kilus riaušėms jis "neturėjo laiko dairytis", paskui, pasisakydamas telefonu ("tele": distancijos pabrėžimas), akcentavo nusikaltimą ir bausmę, žodžiu, pagrasino susidorojimu.

Pirmas konservų premjero dalykinis susitikimas po-riaušinėje darbotvarkėje – su oligarchų dvasiniu vadovu Lubiu.

Nėra abejonių, kad tokia laikysena – ne laikinas įsižeidimas ar pykčio priepuolis, o konservų strategijos komitetuose priimtas (įskaitant dešiniuoju pusrutuliu mąstantį saugumą) pasirinkimas: nesitraukti nė per žingsnį, jokio politinio dialogo, tik policinės represijos.

Tokį užsispyrimą galima būtų nurašyti tiesiog konservų bukumui ir atitrūkimui nuo realybės (ir, žinoma, jų sadistinei smurtinei orientacijai), tačiau pamėginkime įsijausti į jų kailį ir pasvarstyti, kokių politinių privalumų gali turėti tokia taktika, turint omenyje konservų galios troškimą, neapykantą demokratijai ir skolas stambiajam kapitalui.

Bet pirmiausia - šiek tiek flashbacko. Mano akiai įdomiausi penktadienio įvykių – ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose – momentai buvo šie:

- Zuokas ir Seimas buvo apmėtyti “Maximoje” pirktais kiaušiniais, pomidorais ir kokoso riešutais;

- Kitame mieste, anot pranešimų, valdžios atstovai buvo apmėtyti bandelėmis;

- Žmonės užėmė savivaldybės tarybos patalpas, kur įvyko kažkas panašaus į žmonių forumą ar net “karnavalą” (bachtiniškąja prasme): susirinkusieji atvirai, viešai ir savo žodžiais išjuokė ir niekino parsidavusią valdžią, skaniai juokėsi ir patys sau už tai plojo;

- Kad ir kokios “išorės jėgos” sugalvojo riaušių išvakarėse paskelbti lažybas dėl to, ar Vilniuje įvyks riaušės, tai įdomiai komplikuoja oficialiai brukamą priešpriešą tarp “išorės jėgų organizuojamų provokacijų” ir “autentiško vidinio apsisprendimo”. Dalyvaudamas tokiose lažybose, turi gilų vidinį suinteresuotumą riaušėmis…

(“Maxima”, kaip visada, pirmesnė už kitus pasipelnė iš riaušių dar iki riaušių – kapitalizmas nemirtingas; o Zuokas tyčia ar netyčia tapo visos nekenčiamos valdžios simboliu su kiaušiniu ant kaktos – blogas horoskopas. Bandelių įtraukimas į arsenalą liudija kūrybiškesnio požiūrio į protestą atsiradimą.)

Šie ir kiti momentai rodo, kad “neramumai” ir protesto formos jau perauga į aukštesnę brandos stadiją ir labai naivu būtų juos laikyti užkulisinių jėgų manipuliacijomis, inertiškų "masių" stumdymu(si).

Šiuo požiūriu konservų pasirinkta sadistiško ignoravimo ir izoliacijos taktika (riaušių atribojimas nuo “konstruktyvaus dialogo”) yra gana taikli ir bene vienintelė jų mąstymui prieinama. Virkštelė, kuri iki šiol laikė žmones pririštus, priklausomus nuo valstybės maitintojos malonės ir "mobilizuotus" (“Tėvynė pavojuje!"), vis plonėja ir gal jau įtrūko. Dabar pagrindinė užduotis valdančiajai klasei yra kiek įmanoma užtęsti "globotinių" atsiskyrimo ir emancipacijos procesą.

Pastebėjau, kad kai kuriems “inteligentams” labai didelį įspūdį daro “argumentas” apie pasamdytus riaušininkus ir surežisuotus neramumus. Kilus riaušėms, ir profsąjungų atstovai, ir “atsakingi asmenys” pateikė štai kokių faktų savo įtarimams paremti:

- riaušėse dalyvavo “visai kito tipo žmonės” (tarsi egzistuotų kažkoks padorių mitingų dreskodas);

- minioje pastebėti jaunuoliai, kurie neklausė kalbėtojų (!), akivaizdžiai kažkam ruošėsi (taip gali elgtis daugelis mitingų dalyvių, ar ne?)

- įtartini jaunuoliai buvo išgėrę (reikia suprasti, tai prieštarauja demokratijai?)

Net jeigu visiems riaušininkams už riaušes grynais arba pervedimu sumokėjo Rusijos spec. tarnybos, tai nepaneigia ir negali paneigti galimybės, kad šiandien šioje šalyje įmanomos ir “nesuinteresuotos” riaušės.

Kitaip tariant, pastarąją galimybę – kad riaušių neorganizavo jokios spec. tarnybos arba Paleckis – galėtume atmesti tik tuo atveju, jeigu būtume įsitikinę, kad Lietuvoje apskritai, iš principo ir jokiomis aplinkybėmis negali kilti riaušės be "išorės jėgų" įsikišimo.

Įdomu tai, kad galimybė ar tikimybė, kad prie riaušių prisidėjo “išorės jėgos”, visuomet pateikiama (Landsbergio stiliumi) kaip faktas. Tuo tarpu priešinga galimybė – kad riaušės kilo be "išorės jėgų" pagalbos – visuomet pateikiama kaip neįmanomas dalykas.

Kaip pažymėjome riaušių išvakarėse, radikalių nepasitenkinimo raiškos formų neigimas oficialiajame valdžios diskurse “nepastebimai” virsta protesto kaip tokio galimybės neigimu: "pas mus, Lietuvoje, protesto nėra” (panašiai, kaip Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso).

Taigi, kad tariamas akivaizdumas neapakintų (dūmai, ašaros), verta pradėti nuo klausimo: dėl ko čia vyksta susirėmimas(-ai)?

Jau pažymėjome, kad dabartinio žmonių konflikto su valstybės prievartos aparatu objektas yra nesutarimas dėl to, kas šiandien ĮMANOMA, o kas – ne. Taigi susirėmimas vyksta dėl galimybių ribų.

Todėl šiandien kaip niekada aktualiai skamba senas geras prancūziškas šūkis: būk realistas, reikalauk neįmanomo. Ko reikalauti, mums sufleruoja oficialūs užkeikimai: “kitokia mokesčių sistema? Tai absoliučiai neįmanoma! Atsižvelgti į žmonių reikalavimus? Jūs išprotėjote! Socialinė apsauga? – tai neįmanoma; lyčių lygybė? Atsitokėkite – tai absoliučiai neįmanoma; adekvatus atlyginimas už darbą? Kaip tai gali būti įmanoma? Teisė nebūti išnaudojamam darbe – ar tai realu?” ir t.t.

Šiandien verta vis iš naujo priminti vieną banalų dalyką, kuris taip atkakliai skandinamas migloje (dabar ir dūmuose), kad nepriminus gali išvis iškristi iš mūsų viešosios sąmonės: streikas neturi nieko bendro su “konstruktyviu dialogu” su valdžia a la Lukašenka. Streikas, visuotinis streikas yra vienintelis efektyvus būdas išeiti iš “konstruktyvaus dialogo” akligatvio, kuriame jau nemaloniai dvokia ir nesustabdomai liejasi ašaros.

Riaušių išvakarėse

Kas gali būti paprasčiau už riaušes? Bet atsiliepimai apie įvykius Rygoje vaizdžiai iliustruoja, kad komercinė žiniasklaida bei valdžios pilvakalbiai niekad nepraleidžia progos apsimesti, kad jiems tai – per daug sudėtingas reiškinys. Todėl jie linkę viską supaprastinti.

Pirmiausia jiems per sunku riaušes suvokti kaip riaušes. Jie neriasi iš kailio norėdami riaušes pateikti kaip ką tik nori, tik ne riaušes, t.y. socialinio nepasitenkinimo raišką. Dažniausiai, kaip ir vakarykščių įvykių Rygoje atveju, riaušės mums vaizduojamos kaip iš anksto surežisuotas ir aktorių atliktas spektaklis. Cituoju: „ ... Į jaunimo minią nepastebimai įsimaišė vidutinio amžiaus vyriškis, aktyviai vaidinęs smarkiai išgėrusį. Imituodamas agresyviai nusiteikusios publikos veiksmus ... . Įsiaudrinusi minia „lyg mostelėjus burtų lazdele“ patraukė prie parlamento pastato“.

Aišku, problemėlė čia ta, kad visi ir kiekvienas minioje, mes su jumis, yra potencialūs aktoriai, kurie tik „imituoja publikos veiksmus“.

Žinokite, būtinai turi būti NEpolitinė tokių veiksmų priežastis. Rygos atveju Lietuvos ambasadorius Valionis mikliai sudėliojo akcentus: 1) girti jaunuoliai; 2) apiplėšė „balzamo“ krautuvėlę. Maždaug, neišgėręs nesuprasi.

Be to, žiniasklaidai ir valstybinės prievartos organų atstovams, atrodo, labai sunku susitaikyti su tuo, kad riaušės GALI BŪTI organizuotas kolektyvinis veiksmas, grindžiamas politinių motyvų.

Juk jeigu riaušės, t.y. socialinio protesto raiška, yra visai ne riaušės, o balzamo krautuvėlių plėšimas, tai suprantama, kad tai tegali būti stichiškas „kriminalinių instinktų“ proveržis, o ne organizuotas kolektyvinis veiksmas, motyvuojamas socialinių tikslų. Geriausiu atveju, tai gali būti nebrandaus jaunimo „sukurstymas“. 

Valstybinės prievartos organai ir žiniasklaida, be kitų funkcijų, atlieka ir auklėjamąją misiją. Vienas iš tokių auklėjamųjų signalų reakcijose į Rygos įvykius – kad kriminalinis tokių kolektyvinių veiksmų kaip riaušės pobūdis pats savaime visiškai sunaikina jų socialinę ir politinę reikšmę.

Riaušių dalyviai būtinai vaizduojami kaip apsvaigę, apkvaišę ir pakvaišę, nes sveiki ir normalūs žmonės niekada sau neleis kelti riaušių arba jose dalyvauti, net dalyvauti tokiuose mitinguose.

Kita vertus, leidžiama suprasti, kad bet koks „apsvaigimas“ jau savaime leidžiainkriminuoti nusikaltimą, nes politiškai ir visuomeniškai reikšmingais gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kurių politinį ir visuomenininį tikslingumą visiškai BLAIVIAI, racionaliai suvokia pats juos atliekantis subjektas.

Taip pateikdami riaušių problemą valstybinės galios atstovai tikisi diskredituoti smurtinio protesto politinę reikšmę. Jie tikisi sėkmingai instaliuoti tokią loginę programėlę:

Jeigu riaušininkų veiksmus galima kvalifikuoti kaip nusikalstamus, tai jie negali turėti politinių motyvų. Geriausiu atveju socialinis protestas tėra formali dingstis ar priedanga geismui prisiplėšti svetimo turto arba proga pasireikšti „destruktyviems instinkstams“.

Loginė programėlė veikia taip:

- riaušės negali kilti dėl politinių valdžios sprendimų; jos kyla dėl psichologinių ir moralinių jaunimo problemų.

- Normalus protestas negali virsti riaušėmis, nes riaušės – tai ne protestas, o vandalizmas.

- Jeigu protestas virsta riaušėmis, tai riaušės neturi nieko bendro su protestu, kuris virto riaušėmis.

- Jeigu protestuotojai virsta riaušininkais, o riaušės negali turėti nieko bendro su protestu, tai protestuotojai, kurie virsta riaušininkais, negali turėti nieko bendro su protestu: tai RIAUŠININKAI, APSIMETANTYS PROTESTUOTOJAIS.

- Jeigu normalus protestas negali virsti riaušėmis, tai protestas, kuris gali virsti riaušėmis, yra nenormalus.

- Jeigu protestas, kuris gali virsti riaušėmis, yra nenormalus, o kiekvienas protestas potencialiai gali virsti riaušėmis, tai visoks protestas yra nenormalus tiek, kiek jis gali virsti riaušėmis.

- Protestas gali virsti riaušėmis; riaušėmis virtęs protestas neturi nieko bendro su protestu; protestas neturi nieko bendro su protestu – tai tik DINGSTIS RIAUŠĖMS.

- Protestas negali būti poltinio nepasitenkinimo forma, nes protestas – tai dingstis riaušėms.

Kita vertus, nebe tie laikai, kad įsivaizduotume, jog riaušės – pavyzdžiui, riaušės Vilniuje – gali kilti „tiesiai“ iš socialinio politinio nepasitenkinimo. Riaušės Rygoje ir Taline liudija ne tik socialines įtampas tose šalyse, bet ir jų demokratijos būklę. Kolektyvinis riaušininkų veikimas liudija tam tikrą išsivadavimą iš socialinės drausmės normų, organizuotumą ir protestą organizuojančių politinių jėgų įtakingumą.

Visos mano paminėtos reakcijos puikiai atskleidžia, kaip Lietuvos valstybinės prievartos aparato organai bei žiniasklaida ruošiasi galimam „netaikaus“ protesto proveržiui, tarkime, Vilniuje:

Dėmesio perkėlimas nuo politinių prie psichologinių ir „kriminalinių“ klausimų reakcijose į Rygos įvykius atitinka nuostatą slopinti socialinę įtampą ne politinėmis, o policinėmis priemonėmis (užgniaužti, nuslopinti, iššaudyti, sutrypti).

Kita proga – komentuodamas estetinės chirugijos fenomeną – jau esu pažymėjęs, kad pagrindinė žiniasklaidos skalpelio funkcija yra nupjauti (išpjauti) sąsajas, ryšius tarp įvykių ir jų socialinių politinių priežasčių.

Nesutrumpintas interviu apie porno

[Nesutrumpintas interviu portalui DELFI. Jei nori sutrumpinto + 411 komentarų, liesk čia] 

Kas yra pornografija? Ar įmanoma nubrėžti ribą tarp pornografijos ir erotikos?

Pornografijos apibrėžimas – tai politinė kova, kurioje viešpataujanti klasė  (suaugę nuosavybės šeimininkai – baltaodžiai heteroseksualai vyrai) siekia įtvirtinti savo kontrolę ir valdžią kitų žmonių atžvilgiu, ypač kai kurių socialinių grupių atžvilgiu – vaikų, moterų, ne-piliečių, kurių statusas – tarpinis tarp nuosavybės objektų ir asmens. Dėl to jiems esą reikia globos.

Valstybės interesas kontroliuoti ir valdyti viešą ir privatų kūnų elgesį bei jo vaizdavimą susijęs su jos misija ginti šventus nuosavybės turėtojų interesus.  Pvz., anglų kalbos žodis “rape” (išžaginimas) kadaise reiškė “vagystę”. Šiuolaikinė pornografijos termino samprata – nuogo kūno, lyties organų ir lytinės sueities vaizdavimas – mus pasiekė iš XVII a., kai “nešvankūs” tekstai ir vaizdai ėmė plisti masiškai, atsiradus techninėms galimybėms juos sparčiai dauginti.

Prieš 400 metų, kaip ir dabar, bažnyčiai ir kitiems sielovadininkams labiausiai rūpėjo “liaudies”, “tamsiųjų masių” skaistumas. O elito (aristokratų, o šiandien – pasiturinčių vyrų) teisė ir laisvė vartoti pornografiją arba sekso paslaugas privačioje arba pusiau viešoje (pvz., uždaų klubų) aplinkoje niekuomet nebuvo problema.

To, kas vadinama pornografija, klasifikavimas (į softcore ir hardcore, erotiką ir neleistiną vaizdavimą, meną ir beskonybę, “N-14” ir “S”...) yra dominuojančios socialinės klasės saviraiškos forma. Taip gali būti išreiškiama panieka žemesniųjų socialinių klasių skoniui. Juk klasifikavimas klasifikuoja patį klasifikuojantįjį!

Tų perskyrų neįmanoma pagrįsti racionaliai. Nustatydama tam tikras perskyras, dominuojanti socialinė klasė ap-si-brėžia kaip valdžios ir galios instancija, “organas”, kuriam yra pajungiami (jungo prasme) ir tarnuaja kiti –klusnūs, sudrausminti – kūnai.

Antai, kodėl pornografijos identifikavimo požymiu laikomas erekcijos apimto vyro lyties organo vaizdavimas? To neįmanoma paaiškinti racionaliai. Norint įminti šią mįslę, reikia prisiminti ilgą filosofinę ir teologinę tradiciją, kurioje vyro varpa ir dievas buvo du tabu objektai, kurių nevalia vaizduoti.

Oficialiai Lietuvoje pornografija yra draudžiama, tačiau, kaip suprantu, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui JK, pornografinės vaizdajuostės platinamos laisvai, specialiose parduotuvėse. Ar pritartumėte pornografijos legalizavimui Lietuvoje?

Verta pradėti nuo paprasto klausimo: ko siekiama – ko siekia Lietuvos Respublika – visais tais draudimais ir ribojimais? Visi puikiai žinome (tai, be abejonės, žino ir žurnalistų etikos inspektorius), kad šie draudimai yra visiškai bejėgiai prieš pornografiją, kuri yra visiškai laisvai prieinama internete visiems, įskaitant vaikus. (Tik nepaprastai naivūs žmonės mano, kad norint turėti prieigą prie pornografijos internete, reikia kredito kortelės.) Vadinasi, tų draudimų ir ribojimų paskrtis nėra prieigos prie pornografijos kontrolė. Jie atlieka kitą funkciją, būtent, moralinio drausiminimo funkciją. Drausdama “platinti” pornografiją (pvz., prekiauti pornoleidiniais ar vaizdajuostėmis prekybos centruose), Lietuvos Respublika riboja ir varžo visai ne pornoggrafiją, o piliečių moralinės nepriklausomybės laisvę, t.y. laisvę (ir teisę) patiems ir pačioms spręsti, kas jiems idomu, malonu, reikalinga arba žalinga.

Man koktu vien nuo minties, kad kažkokios degutienės ir etikos inspektoriai, pasitardami su kardinolais, sprendžia, kuo turi užsiimti arba kas naudinga mano žmonai arba sūnui. Reikia skubiai ištirti, kaip dabar galiojantys įstatymai ir teisės aktai, reguliuojantys pornografiją, dera su LR Konstitucija ir ką jie turi bendro su demokratija bei “europietiškomis vertybėmis” (ką jau kalbėti apie “šiuolaikinį pasaulį”). Pornografijos nė nereiktų legalizuoti, jei paaiškėtų, kad tam tikri jos suvaržymai ar ribojimai patys yra neteisėti.

Niekam nerekomenduoju pirkti nuvalkiotos konservatorių idėjos, kad iš Vakarų pasaulio turime pasiimti tik “tai, kas geriausia”. Užuojauta, konservatoriai, bet atvėrus vartus demokratijai, nebesustabdysi upės bėgimo.  

Lietuvoje vien už krūtinės apnuoginimą gresia Žurnalistų etikos inspektoriaus kirtis. Ar Lietuva nėra per daug konservatyvi?

Žurnalistų etikos inspektoriaus smurtas, grasinimai ir kitos valstybinės prievartos formos neturi nieko bendro su “tautos morale”, mūsų statistiniu sociologiniu “konservatyvumu” ar “liberalumu”.  Egzistuojantis “nepadorumo” kalusimų regulaivimas yra politinių ir teisinių sprendimų proceso, politinės valios produktas. Jį pakeisti taip pat galima tik politinio proceso keliu (žinoma, jeigu atmetame revoliucinį kelią).

“Politinė valia” išlaisvinti sekso vaizdavimą,  erotinę kultūrą ir saviriašką gali remtis ne tik renkamų politikų valia, bet ir, pavyzdžiui, teismais. Tai labai sunkus ir “neerotiškas” būdas, bet tuo užsiėmus kolektyviai ir nuosekliai, būtų galima daug pasiekti. Žmonės turi teisę į saviraišką ir pasitenkinimą, ir jeigu kažkokie ponai niekina demokratiją (nors galbūt patys po lova slepia krūvą nešvankių žurnalų), tai laikas su jais išsiaiškinti santykius.    

Kiek mačiau paskaitos programoje, turėjai atsakinėti į klausimus “Kodėl pornografijos nemėgsta nei dešinieji, nei kairieji?”

Konservatyvūs dešinieji propaguoja požiūrį, kad pornografija tiesiogiai neigiamai veikia žiūrovą ar vartotoją. Pornografija kaltinama “netinkamo gyvenimo būdo propagavimu” ir pan. Ji, akivaizdu, nepriimtina konservatoriams dėl to, kad vaizduoja visa tai, ką draudžia konservatyvi moralė.

Pornografinis vaizdas pasižymi galia sujaudinti ir išjudinti tam tikras kūno dalis, įžiebti aistrą ir geismą, įtikinti savo realumu ir net mobilizuoti kovai (už laisvę), o tai potenicialiai pavojinga visuomenės tvarkos požiūriu.

Tokiems konservatoriams būtų visiškai nesuprantamas kai kurių autorių argumentas, kad pornografija yra savotiška amžino gyvenimo Rojuje reprezentacija...   

Na, o kairieji, nors ir “už laisvę”, nejaukiai jaučiasi dėl ekonominių ir socialinių pornografijos gamybos aspektų. (O Lietuvos ypatumas dar ir tas, kad čia į kairę linkę inteligentai dažnai tapatinasi su tam tikra krikščionybės versija.) Pornoindustrijai inkriminuojamas kapitalistinis (moterų) išnaudojimas ir įverginimas.

Tokiems kairiesiems galima pasiūlyti pasidomėti moterų kuriama pornografija bei feministiniais argumentais apie mūsų teisę į malonumą, seksą, jo vaizdavimą ir seksualinę saviraišką. Kairiesiems galėtų būti įdomūs ir Vakarų šalių pornoindustrijos ir sekso paslaugų sferos darbuotojų argumentai, ginantys seksualinę kūrybą ir reikalaujantys suteikti daugiau įtakos šioje sferoje būtent moterims.  

Neskaniausiai man visada atrodė tų (atseit) kairiųjų Lietuvos inteligentų pozicija, kurie tylomis pritaria konservuotam moralizmui ir jo įgyvendinimui smurtu ir grasymu (per įstatymus), taip vildamiesi “apsaugoti savo vaikus” arba atsitverti nuo visagalės komercijos. “Moralė” arba seksualinis padorumas yra tas slidus akmuo, ant kurio dažnai parklumpa Lietuvos inteligentai (-ės) ir intelektulai (-ės), turintys ambicijų ginti demokratines ar net "kairiąsias” vertybes.    

“Kodėl Šv. Augustinas erekcijos apimtą penį laikė maištaujančio žmogaus simboliu?”

Vienas iš Bažnyčios tėvų Šv. Augustinas aiškino, kad Adomas, dengdamas savo lytį figos lapu, gėdijosi ne savo nuogumo, o to fakto, kad jo lyties organai juda be jo, kaip šeimininko, sutikimo. Anot Bažnyčios tėvo, erekcijos apimta lytis – tai atvaizdas žmogaus, maištaujančio prieš Dievą. Kylanti varpa yra maištaujančio žmogaus – sukilėlio – simbolis.

Čia tarp eilučių keliama savikontrolės problema. Kas ką kontroliuoja? Kūno savi-kontrolės tema smelkia visas žmonijos civilizavimosi stadijas. Esame nuo mažens ugdomi ir lavinimi valdyti kūno procesus. Civilizuotumas – tai visų pirma gebėjimas “valdyti” (kūno) išskyras – išmatas, šlapimą, seiles, spermą, kitas gamtines funkcijas. Nevalingos kūno išskyros reiškia baisią gėdą, dėl to bijome senatvės. Kūnas linkęs išduoti savo šeimininką. Tai gresia “veido praradimu”, viešos reputacijos žlugimu. Baimė apsišlapinti lovoje persekioja nuo vaikystės.

Tuo metu modernusis buržuazinis nuo-savybės subjektas buvo apibrėžtas būtent kaip savi-kontrolės subjektas. Kapitalizmo pamatu tapo puritoniška etika, priešiška viskam, kas kūniška, ir tam, kad trikdo (svaigina) protą. Šis paveldas nori nenori veikia ir mūsų sekso bei jo vaizdavimo suvokimą.     

“Kodėl Lietuvos aukštosiose mokyklose nedėstomi kursai apie populiariąją kultūrą ir pornografiją?”

Pornografija – plačiai, įvairiais aspektais studijuojamas mokslinių tyrimų ir akademinių kursų objektas. Aišku, ne Lietuvoje, o Vakarų šalyse.

Tuo metu Lietuva net iš kaimyninių bei Rytų ir Vidurio Europos šalių išsiskiria tuo, kad pas mus humanitariniai (iš dalies ir socialiniai) mokslai vis dar organizuojami pagal ikikarinį vokišką modelį (žinoma, įmaišant sovietinio paveldo). Pavyzdžiui, Vilniaus universitete humanitarinių mokslų erdvę (ir, aišku, lėšas) laiko uzurpavusios lituanistika bei užsienio kalbos ir literatūros. Lietuvos piliečiai neturi galimybių pasirinkti tarpdisciplininių kultūros studijų, akademiniu lygiu analizuoti šiuolaikinę kultūrą, televiziją, kiną, žiniasklaidą, populiariąją kultūrą (nors Lietuva dažnai pavadinama “popso šalimi”...).

Ir šiuo atveju kažkas už mus nusprendė, ką verta studijuoti, o kas iš tolo dvokia. Iš žmonių atimta galimybė reflektuoti šiandieną, pavyzdžiui -  valdančiojo eltito civilizacines normas. Laikydami užspaustas katedras ir fakultetus, pedagogai ir administratoriai, bijodami gresmių savo paties autoritetui (kurio neturi), žudo potencialą ir neleidžia atsirasti kritinam ir kūrybiškam požiūriui į mūsų kasdienybę. Šitaip mus įkaitais laikantys degradavę konservatoriai yra nusikaltėliai.

karolis_klimka@yahoo.com       

Porno chic

Porno šik Pornografija kaip agitacija

[Projektui „Fotografija“]

Agitacija (pr.), 1. raginimas masių pasireikšti viešame socialiniame ir politiniame gyvenime … ; 2. tam tikrų idėjų skleidimas arba dirvos parengimas toms idėjoms skleisti; 3. kurstymas, traukimas, savo idėjoms šalininkų ieškojimas. (Tarptautinių žodžių žodynas, 1936)

The term "porno chic" was first used in the early 1970s to describe the wave of pornographic movies like Deep Throat … that appeared in mainstream moviehouses of the United States for the first time. … For a period of two or three years it was fashionable to watch and discuss such films. … Actress Linda Lovelace once stated at that time that she believed that the porn industry would merge with the mainstream film industry. (Wikipedia)

... the proximity of sexual organs to those of elimination ... . Hustler’s favorite joke is someone accidentally defecating in church. (Laura Kipnis)

Pornografija – pavyzdinis vaizdinės manipuliacijos atvejis. Ne tik tuo atžvilgiu, kad joje itin dažnai pasitelkiamas retušavimas ir kitoks manipuliavimas vaizdu, bet pirmiausia ta prasme, kad visų žanrų ir formų pornografija visuomet buvo kaltinama žalingu poveikiu. Sakoma, kad pornografija propaguoja tam tikrą gyvenimo būdą. Ką ir kaip propaguoja pornografija, už ką ji agituoja ir kuo manipuliuoja? Per pastaruosius 30 metų, ypač skilus feministiniam judėjimui, į šiuos klausimus buvo pateikta begalybė prieštaringų atsakymų.

XX amžiuje pornografija suvaidino neeilinį vaidmenį viešojoje arenoje. Paminėsiu du momentus: pornografijos vaidmenį debatuose apie žodžio ir saviraiškos laisvę („galiausiai ne kas kitas, o pornokaralius Larry’is Flyntas – ne kairė, ne avangardas – negrąžinamai išplėtė politinio kalbėjimo parametrus“ [Kipnis, 1992, 234]) ir feministinio judėjimo skilimą (antrosios feminizmo bangos pabaigą), kurį lėmė priešiškų feminisčių stovyklų susirėmimas dėl pornografijos.

Neįmanoma paneigti feminisčių nuopelnų aiškinant pornografijos kaip manipuliacijos reikšmę. Tačiau daug sunkesnis uždavinys pasirodė esąs klausimas apie pozityvią pornografijos reikšmę. Didžiausias iššūkis sex-positive feministėms ir kitiems, mėginantiems paaiškinti pornografijos socialinį politinį vaidmenį bei jos santykį su liberaliaisiais idealais, – kaip nusakyti pornografijos turinio santykį su jos socialiniu vaidmeniu. Kitaip tariant, kaip pornografijos manipuliacija susijusi su jos agitacinėmis galiomis?

Nors pornografijai labai tinka posakis „kažkas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, ar iš antro žvilgsnio įmanoma pačiose pornografinėse scenose įžvelgti ką nors, kas paaiškintų, tarkime, pornografijos kultūrinį ir politinį vaidmenį demokratijos procese? Ko siekė Larry’is Flyntas, kas mėnesį veltui siųsdamas po Hustler egzempliorių kiekvienam Kongreso nariui? (Teismas pripažino, kad Konstitucija neleidžia to uždrausti.) Ko jis būtų pasiekęs, jei būtų įgyvendinęs savo sumanymą rodyti pornoklipus prezidento rinkimuose, kur dalyvavo kaip kandidatas? Kodėl liberalizmo klasikas Ronaldas Dworkinas kėlė klausimą, ar mes turime teisę į pornografiją?

Feministinio porno kūrėja Audacia Rey, pasisakydama dėl money shot scenų pornofilmuose (taip vadinamos scenos, kai veikėjas išlieja sėklą sekso partnerei ant veido), teigia, kad jokie vaizduojami sekso veiksmai nėra savaime blogi, nes viskas priklauso nuo konteksto. Tuo metu alternatyvaus porno kūrėjos Erikos Lust nuomone, pati teisingo ir neteisingo sekso idėja yra absurdiška. Demokratinė pornografijos misija – „reprezentuoti moterų fantazijas ir troškimus – visus įmanomus“. „It’s feminist to suck dildos, but it’s not feminist to suck cocks??? Come on!” – rašo filmo Five Hot Stories for Her autorė.

Audacia Ray nemano, kad „etiška(-s) ir tvirtų politinių įsitikinimų pornografė(-as)“ yra nesąmonė. Esą tokie pavyzdžiai kaip režisierės Furry Girl veganų ir vegetarų porno (ieškok VegPorn) bei kiti „jauni, technologiškai pasikaustę idealistai“, kurie pasitelkė internetą „norėdami kurti savo sex-positive kultūros vizijas“ anapus privalomo porno protokolo, rodo, kad permainos produkcijos pusėje gali radikaliai pakeisti pornovaizdo prasmę, net jei jis atrodo toks pat.

Kiti įdomūs pavyzdžiai – kontroversiška Suicide Girls tinklavietė, propagavusi nuogumą kaip moterų įgalinimo priemonę; anti-kapitalistinių aktyvistų kolektyvas Sharing is Sexy, dovanojantis savo produkciją, pagamintą pigiausiomis priemonėmis, panaudojant ne pagal paskirtį universitetų ir kitų darboviečių resursus.

Kaip jums tokia tezė: savo utopiniu aspektu pornografija agituoja prieš individualistinę kūno koncepciją, kuri pateikia kūną kaip izoliuotą uždarą vienetą ir draudžia jam dalyvauti fluidų mainuose su kitais kūnais bei neleidžia socialinės malonumo patirties, kūnų ir malonumų jungčių ir mainų? Taip Carla Freccero (1999) kalba apie socialinius judėjimus, kurie „have adopted the erotic as their domain of struggle“, bet tai visai tinka ir pornografijai. Pornografija savaip prisideda prie pastangų kūnus ir malonumus padaryti prieinamus demokratijai.

Feministinio judėjimo prieš pornografiją atstovės teigė, kad pornografija prilygsta prievartavimui (porn is the theory, rape is the practice), ir agitavo už jos ribojimus ir draudimą. Sex positive feministės pasipriešino tokiai interpretacijai, propaguodamos pozityvų požiūrį į šią kūrybos ir saviraiškos formą. Iššūkis pozityvaus požiūrio advokatei – paaiškinti pornografijos gerumą neignoruojant jos esminių aspektų ir savybių, tokių kaip paskirtis (uždegti aistrą arba būti dirgikliu masturbuojantis), paprastumas (jokių meninių ar politinių pretenzijų), neturiningumas, nenaudingumas ir t.t.

Chrestomatiniame tekste apie žurnalą Hustler Laura Kipnis mini pornografijos priešių argumentą, kad masturbacija “skatina (promotes) politinį kvietizmą” (Kipnis, 1992, 223). Anot žodyno, kvietizmas – tai „abejingumas gyvenimo įvykiams, veiklos atsisakymas, vidinės ramybės siekimas; religinė etinė koncepcija, propaguojanti pasyvumą, visišką atsidavimą dievo valiai“. Pati Kipnis, solidarizuodamasi su moterimis, kurios mėgsta pornografiją (kaip antai, S/M lesbietėmis), žurnaloHustler pasiekimą įžvelgia tame, kad oponuodamas esą mirtinai nu-retušuotam ir pro vazeliną regimam Playboy kūno etalonui, taip pat Penthouse estetikai (moters genitalijos kaip objets d’art), Hustler sukūrė neįveikiamai materialų, atkakliai vulgarų, dujų sklidiną ir išskyromis besitaškantį kūną – “nenuilstamai besipriešinantį buržuazinių manierų ir papročių jungui ... – kūną, gresiantį pratrūkti bet kurią akimirką” (225).

Tokios išmatų ir išskyrų reprezentacijos agitacinį veiksmą sudaro alegorinis procesas, leidžiantis vaizdą perskaityti kaip raginimą “šik ir dėk skersą ant (smulkiaburžuazinės) moralės”. Šiuos pornografinės reprezentacijos judesius Kipnis aiškina kaip nukreiptus prieš buržuazinį politikos projektą – kontroliuoti ir valdyti kūną, pajungti kitų kūnus. Kontrolei nepavaldaus ar kontrolės netenkančio kūno motyvas įgyja politinę potekstę. Žemos kūniškosios funkcijos tampa žemųjų socialinių klasių tropu. Nešvankumas (žema kultūra, š...) tampa dominuojančios ideologijos kritika, nukreipta prieš hegemonišką kultūrą reprezentuojantį glotnaus paviršiaus klasikinį kūną be angų, taip pat prieš klusnios, ramios ir blaivios darbo jėgos idealą.

Kūno protrūkio grėsmė ir laukimas veikia kaip užuomina į klasinės hierarchijos nestabilumą ir įtemptas policines pastangas slopinti žemųjų kūnų – minios – proveržio grėsmes. (Smulkia)buržuaziniame universume vienintelis legalus kūno išskyrų pavidalas – ašaros.

Dėl pornografijos tvirkinamojo pobūdžio išlieta nemažai ašarų. Tačiau pornografija yra nevienareikšmė, nes teikia ne vieną poziciją identifikuotis. Antai heteroseksualios orientacijos moteris gali jaudinti gėjų pornografija (plg. moterų kuriamą gėjų porno moterims: ieškok slash fiction); jos taip pat gali tapatintis su vyro pozicija heteroseksualaus porno atveju. O Slavojaus Žižeko požiūriu, porno

žiūrovas tapatinasi [visai] ne su moterį pisančiu vyru. Moteris paprastai vaizduojama kaip ekshibicionistiškas subjektas, visiškai patenkinta tuo, ką daro, ir tuo, kad to veiksmo metu yra stebima stebėtojo, o tai gyvas kontrastas vyrui, kuris paverstas tik beveidžiu moters pa(si)tenkinimo instrumentu. … Žiūrovas tapatinasi toli gražu ne su aktoriumi vyru, o su trečia implikuojama pozicija, būtent – grynu žvilgsniu, stebinčiu visiškai patenkintą moterį. Žiūrovo pasitenkinimas yra grynai reflektyvaus pobūdžio: jis kyla iš suvokimo, kad moteris gali būti visiškai patenkinta patirdama falinį malonumą. (Žižek Reader, 1999, 92)

Tuo pat metu pornografija pasirodo esanti sudėtinga klasinio antagonizmo ir tapatinimosi medija. Pavyzdžiui, ankstyvajame Hustler (pradėtas leisti 1974 m.) klasinis priešiškumas buvo viena iš pagrindinių auditorijos jaudinimo taktikų. Čia gausu bezdančių milijonierių, apsišikusių politikų ir išnaudojamų turtuolių.

Bezdėjimas, žinoma, simbolizuoja kūno nepavaldumą ir socialinio autoriteto, privačios nuosavybės bei viešosios erdvės gadinimą, antisanitarinį išpuolį prieš valymosi ir gryninimosi pastangas. Taršą propaguoja visų kūno išskyrų vaizdiniai: šlapimas, išmatos, sperma, menstruacijų kraujas. (Hustler dažnai kėsinosi į socialinį akademinės bendruomenės – buržuazijos pakalikų – autoritetą [Mokslų daktaras – žmonai: “Eat your pussy? You forget I have a Ph.D.”] (cit. Kipnis, 1992, 228).

Seksas čia parodomas kaip komerciniai mainai, tarnavimas galiai ir prestižui (studentės verčiamos mylėtis su profesoriais už pažymį, viršininkai manipuliuoja pavaldinėmis, gydytojai – pacientėmis ir t.t.).

Tačiau toli gražu nėra akivaizdu, kad tokia klasiškai susipratusi pornografija kelia kokią nors grėsmę kultūrinės buržuazijos hegemonijai. Kaip taikliai pažymi Marcas Jancovichius, daug rimtesnė grėsmė jos autoritetui glūdi Playboy įsteigtame standarte, kuris reprezentuoja smulkiosios buržuazijos (žemesniosios vidurinės klasės) pretenzijas.

„Politiškai įsitvirtinusi buržuazija, kaip klasė, nebejaučia reikalo saugoti ir privilegijuoti klasikinį kūną. Groteskiškas kūnas seniai tapo neatsiejama buržuazinės estetikos dalimi“ (Jancovich, 2001b). Kitaip nei avangardinė pornografija, kuri pozuoja kaip estetinė vertybė, tie nešvankybių žanro kūriniai, kurie nori išlikti nešvankūs, bet kartu būti kultūringi, yra didžiausias pavojus kultūrinei buržuazijai: smulkusis buržua pernelyg pamaldžiai žiūri į aukštąją kultūrą ir, mėgindamas ją mėgdžioti ir perimti, nejučia (ir netyčia) griauna hierarchines perskyras, maišydamas aukšta ir žema.

Playboy buvo puolamas iš visų pusių ne tiek dėl „eretiškos žmogaus doktrinos“ (pasak vieno teologo), kiek dėl to, kad esą nežino savo vietos (nenori būti tik paprasta pornografija) (Jancovich, 2001a).

Naujausios tendencijos pornografinių ir gyvenimo būdo žurnalų rinkoje (Men Only, Bizarre, Razzle, FHM, Loaded, GQ, Men’s Health, Jack, Attitude, Mayfair) vaizdžiai iliustruoja šią tendenciją. Soft-core ir netgi gyvenimo būdo žurnalai vyrams perima visa daugiau konvencijų iš hardcore pornografijos ir down-market tradicijų, įpakuodami tai kaip porno-chic (stilingą formatą, kur susilieja gyvenimo būdo ir sekso temos) arba nostalginį retro-citavimą (retro-cool).

Akivaizdžiausiu (smulkia)buržuazinio kapitalistinio drausminimo objektu šiame postmodernistiniame pornopasaulėvaizdyje lieka vyro kūnas. Jis vaizduojamas kaip mechaninis prietaisas, valdomas (s)ekspertų (Attwood, 2005, 87). Geismo tenkinimas rodomas kaip susvetimėjimo smelkiamas fizinio darbo procesas. Pornovyras niekuomet nerodo nė ženklo malonumo ar pasitenkinimo. Jis rūstus ir nebylus, susikaupęs triūsia.

Ir švelnesnėje, ir šiurkštesnėje masinėje porno neliečiami lieka pora tabu: vyro kūnui neleidžiama virsti erotiniu apžiūrinėjimo objektu; vyro kūnas lieka uždaras, neleidžiantis įsiskverbimo (Attwood, 2005, 87).

Hustler groteskiško porno tradicijos tęsiantys žurnalai Bizarre, FHM, Maxo Hardcore’o, brolių Farrelly’ių filmai, net Jackass televizijos laidos sietinos su sena sadistine vyriško kūno vaizdavimo tradicija, įkvėpta dviejų tūkstančių metų senumo Vakarų tradicijos vaizduoti fiziškai sužalotą nuogą vyrą kaip ikoną. Šis reprezentacijos režimas leidžia vaizduoti vyrišką kūną tik kankinystės, baudimo, žalojimo ir skrodimo kontekste. Žvilgsniui čia keliama sąlyga žvelgti su baime, neapykanta, pasibjaurėjimu arba agresija (Attwood, 2005, 90).

Seksas šiame asketiškame pasaulėvaizdyje virsta juodu darbu, planingu triūsu siekiant konkretaus tikslo. Čia akivaizdus prieštaravimas tarp postmoderniojo seksualinio etoso (sekso išvadavimas iš reprodukcijos; seksas kaip poilsis ir saviraiška; geismo demokratizacija; demokratinis abipusis interesas…) ir (vyro) kūno instrumentalizavimo.

Ar gali (kitokia) pornografija agituoti prieš (tokią) pornografiją (arba už pajungto kūno išvadavimą)? Viena pornotradicija prieš kitą? Kodėl ne, jei pornografija galėjo pati save demonizuoti – nuo pat pradžių ir tiesiogine prasme, pavyzdžiui, 1975 m. filme Angel Above Devil Below (mergina masturbuodamasi prisišaukia patį Šėtoną...).

Dedant daugtaškį pažymėtina, kad visoms polemikos pusėms nemaloniausias yra klausimas apie natūralumą. Jeigu kai kurie vaizdai atrodo natūraliau nei kiti, tai logiška manyti, kad natūralumas yra tam tikras (at)rodymo būdas, vaidyba. Pornografija, galima sakyti, propaguoja tokį požiūrį. Seksas nebūtinai rodo atlikėjo seksualinę tapatybę (pavyzdžiui, heteroseksualaus porno aktorius gali būti homoseksualus; celibato besilaikantis kunigas gali būti heteroseksualus – ir t.t.). Partnerystės atlikėja(-s) gali būti brutaliai išnaudojamas arba moralinio imperatyvo verčiamas atlikti savo vaidmenį.

Šaltiniai

Feona Attwood (2005). “‘Tits and ass and porn and fighting’: Male heterosexuality in magazines for men,” International journal of cultural studies, Volume 8(1), 2005. 83–100.

Carla Freccero (1999). Popular Culture: An Introduction. New York: New York UP.

Mark Jancovich (2001a). “Placing Sex: Sexuality, Taste and Middlebrow Culture in the Reception of Playboy magazine,” Intensities: The Journal of Cult Media, Two.

Mark Jancovich (2001b) “Naked Ambitions: Pornography, Taste and the Problem of the Middlebrow”, Scope: An Online Journal of Film Studies, June, 2001.

Laura Kipnis. “(Male) Desire and (Female) Disgust: Reading Hustler,” R. Guins and O. Z. Cruz, eds. Popular Culture: A Reader. London: Sage, 2005. 223–240.

The Žižek Reader (1999), eds. E. Wright and E. Wright. Oxford, UK and Mass., USA: Blackwell.